Nuotolinio valdymo pultas – tai belaidžio perdavimo įrenginys, kuris naudoja modernią skaitmeninio kodavimo technologiją mygtukų informacijai koduoti ir skleidžia šviesos bangas per infraraudonųjų spindulių diodą.Imtuvo infraraudonųjų spindulių imtuvas šviesos bangas paverčia elektriniais signalais, o procesorius dekoduoja atitinkamas instrukcijas, kad būtų pasiekti reikiami valdymo įrenginių, pvz., priedėlių, veikimo reikalavimai.

Neaišku, kas išrado pirmąjį nuotolinio valdymo pultą, tačiau vieną iš pirmųjų nuotolinio valdymo pultelių sukūrė išradėjas Nikola Tesla (1856-1943), dirbęs Edisonui ir 1898 metais žinomas kaip genialus išradėjas (JAV patentas Nr. 613809). ), pavadintas „Judančios transporto priemonės ar transporto priemonių valdymo mechanizmo metodas ir aparatas“.

Seniausias nuotolinio valdymo pultas, naudojamas televizoriui valdyti, buvo amerikiečių elektros įmonė „Zenith“ (dabar įsigijo LG), kuri buvo išrasta šeštajame dešimtmetyje ir iš pradžių buvo laidinė.1955 m. įmonė sukūrė belaidį nuotolinio valdymo įrenginį „Flashmatic“, tačiau šis įrenginys negali atskirti, ar šviesos spindulys sklinda iš nuotolinio valdymo pulto, taip pat jį reikia išlyginti, kad būtų galima valdyti.1956 m. Robertas Adleris sukūrė nuotolinio valdymo pultą, pavadintą „Zenith Space Command“, kuris taip pat buvo pirmasis modernus belaidis nuotolinio valdymo įrenginys.Jis ultragarsu reguliavo kanalus ir garsumą, o kiekvienas mygtukas skleisdavo skirtingą dažnį.Tačiau šį įrenginį trikdyti gali ir įprastas ultragarsas, o kai kurie žmonės ir gyvūnai (pavyzdžiui, šunys) girdi nuotolinio valdymo pulto skleidžiamą garsą.

Devintajame dešimtmetyje, kai buvo sukurti puslaidininkiniai infraraudonųjų spindulių siuntimo ir priėmimo prietaisai, jie palaipsniui pakeitė ultragarso valdymo įrenginius.Nors ir toliau tobulinami kiti belaidžio ryšio perdavimo būdai, tokie kaip „Bluetooth“, ši technologija ir toliau plačiai naudojama iki šiol.